Latest Blog Post

Didelės svajonės prasideda nuo pramiegoto ryto

Aš labai norėjau skristi į Monrealį. Ne šiaip atostogų, o į varžybas! Jau kiek galima tų mokyklinių turnyrėlių? Man reikia rimto iššūkio. 🏓
Treniravausi mėnesių mėnesiais, net miegodama atmušinėjau teniso kamuoliukus. Turiu net sidabro medalį! 🥈

Tai ir sakiau tėčiui: vežk mane į Monrealį. Tėtis juokėsi, bet aš jam sakiau, aš čia rimtai.

Viskas būtų ėjosi puikiai, jei ne tas rytas prieš ketvirtfinalio mačą... Kai pramiegojom. 🤦🏻‍♀️
Atsikėliau ir viskas buvo „skubėk, greičiau, kur tavo batai, kur tavo raketė!?“
Atlėkėm į stadioną kaip pašėlę ir tada aš supratau: pamiršau tenisininkės sijoną!

Nu, super. 😤

Tada prasidėjo drama.
Lakstėm su tėčiu po visokias mercho parduotuves, ieškojom kažko, kas bent primintų normalią aprangą. Radom.
Tėtis vis niurzgėjo, kad sijonas per trumpas, bet jis tikrai nieko nesupranta apie tenisą ir madas. 😅

Nu ir ką, prasidėjo svarbus mačas. Buvo labai baisu.
Ir dar kai pamačiau, kaip mama su tėčiu šoka kažką su šokėjų bumbulais ir visaip mane palaiko... buvo šiek tiek gėda, bet ir smagu, kad jie taip stengiasi.
Na gerai, labai smagu. Bet šiek tiek gėda irgi. 😄

Varžovė buvo kieta. Ėjom taškas į tašką, viskas buvo ant ribos. Aš jau beveik galvojau – „čia mano momentas!“
Ir tada... atsirišo batas. Užkliuvau, ir nespėjau atmušti kamuoliuko. Viskas. Baigta.

Po varžybų buvau liūdna ir norėjau verkti.🥹

Bet mama priėjo ir pasakė:
– Verkti nėra ko. Tu turi karingosios geną.
(Nors aš iki šiol nesuprantu, ką tai reiškia.)

Bet žinau viena: aš dar jiems parodysiu. Kitais metais!